Bičių miego pilni aviliai,
medžiams trūksta paukščių paguodos.
Pakalbėkim visai atvirai,
ir pabūkim balti kaip sodai.
Kaip dažnai tave prarandu,
arba išgalvoju lyg nuodą.
Kaip dažnai širdį aš vėl girdžiu,
kai norėčiau išgirst, tik protą.
Tavo balso šventą maldą, tylius žodžius,
vėjas rūke sūpuos.
Vien tik aidas išsigandęs,
trumpam priglus,
tylą nubrauks nuo lūpų,
ir atkartos...
Atmintis, rasa ant žolės,
susiverps į baltą rūką.
Tegu lūpos dabar sukalbės,
šventą maldą kurios mums trūko.
Tegu žodžiai, kaip laužas ištvins,
į mėnulio atvirą veidą.
Mums skolingas užtai laikas liks,
kuo apkaltino ką atleido.
Tavo balso šventą maldą, tylius žodžius,
vėjas rūke supuos.
Vien tik aidas išsigandęs,
trumpam priglus,
tylą nubrauks nuo lūpų,
ir atkartos...
Tavo balso šventą maldą, tylius žodžius,
vėjas rūke supuos.
Vien tik aidas išsigandęs,
trumpam priglus,
tylą nubrauks nuo lūpų.
Tylius žodžius,
vėjas rūke supuos.
Trumpam priglus,
tylą nubrauks nuo lūpų,
ir atkartos...
